Infekcinės ligos plinta oru, perduodamos kontakto būdu, su išskyromis, kergimo metu, taip pat ligų sukėlėjus galima pernešti su drabužiais, batais ar įvairiais apyvokos daiktais: indais, paklotais, vandeniu ar maistu. Sveikus gyvūnus nuo ligų galima apsaugoti sudarant dirbtinį imunitetą – organizmą specialiai užkrečiant nusilpnintu ligos sukėlėju. Ligos sukėlėjų preparatai ir yra vadinami vakcinomis. Vakcinos būna monovalentinės (nuo vienos ligos) ir polivalentinės (nuo kelių ligų). Kažkodėl katės vakcinuojamos daug rečiau, nei šunys. Nemažai kačių šeimininkų netgi nežino, kad kates irgi galima vakcinuoti, o tie, kurie žino – nemato reikalo tai daryti. Tačiau ar galima elgtis kitaip, jei katė arba  šuo nedalyvauja „plačioje visuomeninėje“ veikloje: tupi namie, nesilanko parodose, nebendrauja su priešingos lyties atstovais? Taip, laikantis kai kurių kačių priežiūros zoohigienos taisyklių, galima dalinai apsaugoti katę nuo užsikrėtimo, bet šuo tai vis vien eina i lauką. Tačiau patikimiausia apsauga – vakcinacija. Šeimininkai mano, kad vakcinacija yra brangi ir nori sutaupyti pinigus. Ar tai įmanoma? Galbūt. Tik reikia prisiminti, kad susirgusio gyvūno gydymas kainuos tikrai gerokai daugiau.

Kačių pagrindinėms vakcinoms priskiriamos tik keturios : pasiutligė, panleukopenija, virusinis tracheitas, kalicivirozė.

Šunų : pasiutligė, šunų maras, adenovirozė (hepatitas), leptospirozė, paragripas, parvovirusinis enteritas.

Augintiniai privalo būti dehelmintizuoti bent 10 dienų prieš vakcinaciją. Vakcinacijos dieną gyvūnas turi būti sveikas.